Gintarė & Ovidijus
Kartais vestuvių diena susiklosto taip, kaip norėtų kiekvienas – be skubos, su kavos pertrauka, nuoširdžiais pokalbiais ir galimybe tiesiog pabūti. Gintarės ir Ovidijaus šventė prasidėjo Kaune. Ceremonija vyko Prisikėlimo bažnyčioje. Kai jaunoji žengė altoriaus link lydima tėčio, o šis, atidavęs dukrą, apkabino jaunąjį – pajutau, kad tai vienas iš tų momentų, kurių nekuri, o tik pagauni. Jis jau įvyko – ir liko ne tik atmintyje, bet ir nuotraukoje. Jaučiu už tai atsakomybę ir tam tikrą pasididžiavimą – būti šalia, kai vyksta tai, kas tikra.
Po ceremonijos keliavome į miestą. Pasivaikščiojimas, balandžiai, senamiesčio šešėliai, vandens fonas – viskas lengvai, be skubėjimo, besimėgaujant diena ir tuo, kas vyksta.
Vėliau – miškas. Turėjau vaizdinį, ir šįkart gamta leido jį įgyvendinti: dūmai, šviesa tarp medžių, ir pora, kuri pasitikėjo.
Vakare – šokiai, juokas, džiaugsmas. Ir pabaigoje – balionai į nakties dangų. Kai šventė pasiekė kulminaciją, padarėm kelis naktinės fotosesijos kadrus. Žmonės kartais klausia, ar tai montažas. Ne. Tikiu tikra nuotrauka – tai, kas gimsta kameroje tuo metu, ten ir tada. Dabar – ji čia, šiame puslapyje.
Taip ir palydėjome šią dieną – ar, tiksliau, jau naktį – į naują, auštantį, beribį naujos pradžios povestuvinį rytą.
Kviečiu peržvelkti šios dienos akimirkas.
